Reikia liautis matyti, kad pradėtum regėti. Šiame spektaklyje tikrasis veiksmas prasideda tada, kai vaizdai išnyksta.

Pradžioje publika pasiskirsto į dvi dalis – stebėtojus ir dalyvius. Pirmieji viską gali matyti iš šono. Jie įtraukiami į ritualą per stebėjimą, kaip sukuriama iliuzija ir kaip į ją reaguoja spektaklio dalyviai. Antriesiems užrišamos akys. Kartu su spektaklį vedančiais aktoriais, jie tampa aktyviais pojūčių teatro veikėjais.

Laikinai regėjimo netekę žiūrovai grąžinami prie to, kas sava, bet kartu labiausiai tolima – savo paties kūno. Sužadintos ir paaštrėjusios juslės ima sąveikauti, svarbiausia scenos vieta paversdamos išlaisvintą vaizduotę. Aktorių už rankos vedami į sąmonės tamsą, spektaklio dalyviai perkeliami į paralelinius pasaulius, kuriuose sakmių ir užkalbėjimų siužetai išauga ant odos paviršių, skleidžiasi garsų vibracijomis, kvapų ir skonių sanpynomis.

Senosios lietuvių mitologijos elementai, pasitarnavę kaip spektaklio įkvėpimo šaltinis, pojūčių teatro technika priartinami prie įsivaizduojančio žiūrovo fiziologijos. Aktoriai scenoje nesistengia pasakoti istorijos, imituoti personažų ar kurti charakterių. Gimimo ir mirties, virsmo ir gamtos, kosmoso ir namų, išvykimo ir sugrįžimo archetipai atsiranda be paaiškinimo, kaip jusliškai išgyvenamos situacijos ar iš naujo pabudusio sąmonės pasaulio potyriai, kuriame apakimas ir praregėjimas susikeičia vietomis.

Režisierė: Karolina Žernytė

Dailininkė: Eglė Lekevičiūtė

Dramaturgijos asistentas: Kristupas Sabolius

Vaidina: Neringa Krunglevičiūtė, Ieva Pakštytė, Raminta Šniaukštaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Vaidotas Bačianskas, Karolina Kontenytė, Kristina Švenčionytė, Artūras Lepiochinas

Premjera: 2014 m. gruodžio 20 d.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI