Klaipėdos jaunimo teatro dešimtmečio pokštas „Kūrybinis vakaras“
Prieš dešimtmetį į Klaipėdą iš visos Lietuvos susirinko būrys jaunų, talentingų, be galo užsidegusių ir nieko nebijojusių būsimų aktorių. Pirmuosius savo vaidybos studijų metus jie užbaigė ne šiaip sukurdami spektaklį, o įkurdami teatrą – Klaipėdos jaunimo teatrą. Oficialus, iškilmingas ir labai subrendęs KJT gimtadienis, o tiksliau – jubiliejus, bus atšvęstas 2022 m. rugsėjo 10-ąją.
Dešimtąjį gimtadienį Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai švęs scenoje, kviesdami žiūrovus, kolegas, konkurentus ir gimines į savo „Kūrybinį vakarą“. Ironiškai jautriame, kukliai pompastiškame ir jaunatviškai subrendusiame vakare skambės aktorių eilės, dainos, išpažintys, scenos iš spektaklių ir scenos iš gyvenimo. Skambės dešimtmečio džiaugsmai ir vargai. Skambės penkiolikos Klaipėdos jaunimo teatro aktorių balsai ir vardai.

KJT „Kūrybinis vakaras“ – tai aktorių prisilietimas prie chrestomatinio kūrybinių vakarų žanro, tai – pasirodymas, išduodantis dalį teatro dešimtmečio paslapčių, ir, galiausiai, tai – pokštas, leidžiantis švęsti šią apvalią, džiugią ir, pripažinkime, solidžią sukaktį kartu.

Spektaklis „Miškelis“ apdovanotas dviem prizais. Rokiškis

Tradiciškai išdalintos Lietuvos profesionalių teatrų festivalio premijos: geriausiu spektakliu išrinktas „Miškelis“

Balandžio 23 d. Rokiškyje jau 38-ąjį pavasarį įteikiamos Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ premijos. Šiemet geriausio spektaklio titulą pelnė Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Miškelis“, režisuotas Valentino Masalskio pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę. Apdovanoti ir geriausi aktoriai, įvertinti ir pastatymai mažiausiems teatro žiūrovams.

Vietoj artimiausių spektaklių šiuo metu renkamės padėti mūsų broliams ir sesėms Ukrainoje.

Mūsų širdys ir rankos Ukrainai!

Kaip ir daugelis keliame klausimą, kaip galime šiuo metu padėti Ukrainai. Šiandien būsime Klaipėdos kultūros fabrikas organizuojamoje palaikymo akcijoje visiems Klaipėdoje gyvenantiems ukrainiečiams ir juos palaikantiems lietuviams. Akcijos metu surinktos lėšos bus skirtos Klaipėdoje gyvenantiems Ukrainos studentams.
Vietoj artimiausių spektaklių šiuo metu renkamės padėti mūsų broliams ir sesėms Ukrainoje. Savo laiką ir energiją skirsime savanoriškai veiklai organizacijose, kurios teikia paramą Ukrainai.

Kovo mėnesį nerodysime šių spektaklių:
2022 m. kovo 6 d. ir kovo 13 d. „Vieno kiemo istorija“
2022 m. kovo 12 d. „Kreicerio sonata“
Jei jau įsigijote bilietus, informaciją apie pinigų grąžinimą gausite iš tiketos. Negrąžintus pinigus mes skirsime paramai.

Šiandien Ukrainoje matome ryžtingas, stiprias ir galingas moteris, todėl Kovo 8 GRAŽI IR TA GALINGA pasirodymas bus skirtas būtent joms. Sesės, mes su jumis.
Ateikite į koncertą, įsigykite mūsų CD gyvai arba iš www.kjt.lt, nes 100% nuo kompaktų surinktų lėšų skirsime Ukrainos palaikymui.

• BLUE/YELLOW organizacijai
https://www.blue-yellow.lt/
Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869
• Lėšos nuo karo Ukrainoje bėgantiems ukrainiečiams:
https://www.aukok.lt/proje…/Musu-sirdys-ir-rankos-Ukrainai
• Aukokite Ukrainoje likusiems vaikams:
https://gelbekitvaikus.lt/
Siųskite SMS numeriu 1415 su žodžiais UKRAINOS VAIKAMS – paramos suma 10 eur

Spektakliuose privaloma dėvėti respiratorius

Siekiant suvaldyti itin greit plintančios koronaviruso atmainos Omikron plitimą, jau nuo ateinančios pirmadienio, sausio 17 d., visi vyresni nei 6 metų amžiaus žiūrovai ir dalyviai bei renginį aptarnaujantis personalas privalo viso renginio uždarose erdvėse metu dėvėti ne žemesnio kaip FFP2 lygio respiratorius, priglundančius prie veido ir visiškai dengiančius nosį ir burną.

 

SAM informacija: https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/nuo-pirmadienio-renginiuose-uzdarose-erdvese-privaloma-deveti-respiratorius

7MD – Įsimintiniausi 2021 teatro kritikų spektakliai

7MD – Įsimintiniausi 2021 teatro kritikų spektakliai. Tarp jų – dažnai minimas ir daug atsiliepimų sulaukęs Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Įstrigę“

Ramunė Balevičiūtė

1. Prieštaringus jausmus sukėlęs slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre kūrybos procesas, kurio dalimi teko būti. Tai spektaklis, neabejotinai turėjęs potencialo tapti išskirtiniu kūriniu Lietuvos teatro kontekste. Šiaip ar taip, jis dosnus netikėtų vaidmenų, iš kurių visų pirma išskirčiau Ilonos Kvietkutės Sonią.

 

2. Pagaliau pavyko pamatyti Oskaro Koršunovo Klaipėdos dramos teatre pastatytą „Mūsų klasę“ – protingą ir jautrią Tadeuszo Słobodzianeko pjesės interpretaciją su puikiu aktorių ansambliu.

 

3. Pasigedau festivalio vaikams ir jaunajai auditorijai „Kitoks“, bet pasidžiaugiau tarptautiniu lėlių teatro festivaliu „Materia Magica“, surengtu vasarą Klaipėdoje. Apskritai Klaipėdos kultūrinis gyvenimas daro įspūdį.

 

4. Ir dar vienas įspūdis iš Klaipėdos: Elmāro Seņkovo „Varovai“ pagal Davido Farro pjesę ir Thomo Vinterbergo filmą „Medžioklė“. Šis Klaipėdos dramos teatro spektaklis – puikus įrodymas, kiek daug net ir šiais postdraminiais laikais lemia stiprus literatūrinis pagrindas. Ir, žinoma, vaidmenys. Kartais atrodo, kad mūsų aktoriams sunkiausia vaidinti „normalius“, paprastus žmones. Šįsyk jiems kuo puikiausiai pavyko. Dariaus Meškausko mokytojas Lukas, mano manymu, – vienas stipriausių šio sezono darbų. Neišsenkantį kūrybingumą demonstruoja Regina Šaltenytė. O Eglė Barauskaitė ir Vaidas Jočys sukūrė, ko gero, ryškiausius pastarojo savo kūrybos etapo vaidmenis.

 

5. Puiku, kad randasi vis daugiau spektaklių paaugliams. Išskirčiau Teklės Kavtaradzės magistro diplominį darbą „Kissmas“ ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklį „Me Two / Savoj krūvoj“.

 

Alma Braškytė

Stipriausias 2021-ųjų spektaklio įspūdis – Yanos Ross „Trumpi atgrasių vyrų interviu“ pagal Davido Fosterio Wallace’o to paties pavadinimo knygą, režisuotas Ciuricho „Schauspielhaus Zürich“ teatre.

 

Grįžusi „pilnametražė“ „Sirenų“ programa kaip būtinasis rudens ritualas. Naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvės. Aktoriai „Miegančiuose“. Aistės Zabotkaitės pastarųjų poros metų vaidmenys. Rūtos Oginskaitės tekstai apie Jūratę Paulėkaitę ir Akvilės Melkūnaitės pasakojimas apie laiką, praleistą su Paulėkaite (dirbant Paryžiaus „Comédie-Française“ teatre). Ir naujausias vientiso, išmintingo, subtiliai ir stipriai suvaidinto kamerinio spektaklio potyris – Martino Bellemare’o „Laisvė“, režisuota Dainiaus Gavenonio.

 

Goda Dapšytė

Šie, vis dar pandeminiai, metai teatre įsiminė kaip viena, niekaip nesibaigianti distopija. Regis, po ilgos pertraukos į scenas grįžę teatro kūrėjai negali atsibūti su publika. Todėl, nepaisant epidemiologų rekomendacijų dėl trumpų susibūrimų uždarose erdvėse, teatrų repertuarus pripildė begalinės trukmės (4–5 valandos tikrai retokai neprailgsta) spektakliai. Tik tie distopiniai pasakojimai atrodo ne tik niūrūs ar keliantys ironišką šypseną, bet kartais net ir siutinantys praeities atspindžiais tariamuose ateities paveiksluose.

 

Kita aktualia šių metų tema tapo moterys, jų vaidmens suvokimas, interpretacijos. Nuo daugiau klausimų nei atsakymų keliančių Oskaro Koršunovo „Otelo“ ir „Miegančių“, mėginimo aktualizuoti (o gal perkurti?) istoriją Kirilo Glušajevo „Julijoje“ iki realaus pagrindinio vaidmens suteikimo Grzegorzo Jarzynos „Soliaryje 4“. Visa tai (kaip beveik visada) vyrų matomos ir interpretuojamos moterų istorijos. Tačiau šį sezoną jaunosios režisierės pateikė labai apčiuopiamų ir kryptingų alternatyvų, gręždamos žvilgsnį kita moterų matymo, savęs suvokimo ir reprezentacijos linkme, tokiuose darbuose kaip Uršulės Bartoševičiūtės „Kaip jums patinka“ ar Eglės Švedkauskaitės „Žiūrėdama viena į kitą“.

 

Distopijų ir diskusijų fone gaiviausiomis estetinėmis patirtimis tapo po ilgos pandeminės pertraukos pristatytas naujas choreografo Vyčio Jankausko darbas „Nematomas šokis“ ir, žinoma, į Lietuvą pagaliau sugrįžusi tituluotoji Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera-performansas „Saulė ir jūra“. Abu šiuos itin skirtingus darbus sieja konceptualumas ir vidinės kūrybinės darnos aura.

 

Žilvinas Dautartas

„Nieko, ir vis tik mes judam į priekį“, – perfrazuodamas žinomą Galileo Galilėjaus frazę drįstu teigti vertindamas mūsų baleto trupės veiklą per 2021 metus. Judam, nepaisydami likimo ar gamtos krečiamų šunybių, pandemijų ir jų siunčiamų karantinų, kaukių ir GP. Ir ne tik judam, bet ir progresuojam. Grįžtam į tą profesinį lygį, kurį buvom pasiekę prieš visas negandas. Ilgai lauktos premjeros pagaliau išvydo rampos šviesas, o baleto gerbėjai turėjo progą dar kartą įsitikinti, kad mūsų baletas geba įveikti sunkiausius išbandymus.

 

Be abejo, Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“ ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – ryškiausi šių metų įvykiai baleto pasaulyje. Abiejų baletų choreografai – Krzysztofas Pastoras ir jo mokinys Martynas Rimeikis – maksimaliai išnaudojo tiek solistų, tiek kordebaleto galimybes, žiūrovams pateikdami savo sampratą apie neoklasikinio baleto gebėjimą prabilti judesio kalba, suprantama šiuolaikinio žmogaus akiai.

 

Ryškumu šiems baletams nedaug kuo nusileidžia ir koncertas „Menų pašaukti“, skirtas M.K. Čiurlionio menų mokyklos 75-mečiui. Antrąją šio koncerto dalį „okupavo“ mokyklos Baleto skyriaus mokiniai nuo dvyliktokų iki šeštokų, sėkmingai įgyvendinę choreografės Anželikos Cholinos idėją šokio kalba perteikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonijos „Jūra“ žinią. Spektaklyje dominuoja ne tiek romantiška mintis apie gamtos ir žmogaus santykį, kiek mintis apie tai, kad Jūra davė gyvybę Žemei. Pirmą kartą pamačiau ir įsitikinau, kad šokiu galima perteikti viską – nuo meilės ir neapykantos iki stichijos, amžino vandens judėjimo, nepavaldaus žmogui.

 

Ramunė Marcinkevičiūtė

Vis dar pandemijos paveikti metai įsiminė įvairiomis partnerystėmis.

 

Tai režisūros vilkų Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno partnerystė su jaunais, debiutuojančiais aktoriais spektakliuose „Otelas“ ir „Puikus naujas pasaulis“.

 

Lietuvos teatrų partnerystė su užsienio režisieriais, kaip tam tikras mūsų istorinės raidos etapas. Spektaklius kūrė ne tik režisieriai iš Lenkijos, diskusijose sukėlę neadekvačią audrą kaip pernelyg pavojingi, bet ir režisieriai iš Vengrijos, Slovėnijos, Sakartvelo, Latvijos, Vokietijos.

 

Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ partnerystė su teatrologėmis, skiriant jas lietuviškos programos kuratorėmis. Suteikta įtaka ir atsakomybė formuoti festivalių programas stiprina teatro kritikos reikšmę kultūros lauke.

 

OKT aktyvi partnerystė su jaunosios kartos režisierėmis ir režisieriais. Tarp jų favoritės –„Šventė“ (Kamilė Gudmonaitė) ir „Fedros meilė“ (Laura Kutkaitė).

 

Eglės Gabrėnaitės partnerystė su jaunais scenos menininkais, atveriant savo amžių kaip laisvę Eglės Švedkauskaitės performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ ir Manto Jančiausko spektaklyje „Portalas“(OKT).

 

LNDT partnerystė su vystytojais, statytojais, technikais ir etc., atnaujinant teatro erdves. Klaipėdos dramos teatro partnerystė su geriausiu barista mieste ir savo erdvių atvertis visiems ne tik spektaklių metu.

 

Ir dar keletas dėl pačių įvairiausių priežasčių įsiminusių susitikimų šiais metais:

Dainiaus Svobono Peras Giuntas (NKDT);

du Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ pastatymai – Janežičiaus Vilniuje, Koršunovo Barselonoje; po kelerių metų pertraukos vėl pamatyta jau sėkmės išglostyta „Saulė ir jūra“;

smagiai keista „SoDra, Mon Amour“ („Teatronas“).

 

Miglė Munderzbakaitė

2021-uosius galima vertinti kaip tam tikrą gyvo teatro sugrįžimą: vienais atvejais jis, paveiktas karantinmečio, estetiškai ar idėjiškai pasikeitęs, kitais – atsigręžiantis į tradicijas. Mane nuolatos lydėjo neužtikrintumas, ar spektaklis tikrai įvyks, o jei vyks – ar galėsiu jame dalyvauti, ar nepateksiu į saviizoliaciją. Jei pavykdavo spektaklį pamatyti, tai vertindavau kaip sėkmę, šventinį įvykį ir dėl to galbūt mažiau kritikuodavau.

 

Įsiminė vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Įstrigę“ (Klaipėdos jaunimo teatras), sukonstruotas iš dokumentinių detalių, kūrėjų patirčių, improvizacijos bei skirtingų kartų aktorių sinergijos scenoje. Rodymas Kulių kultūros centre patvirtino, kad profesionalūs aktoriai gali dirbti ir įtraukti sunkiau pasiekiamą žiūrovą net itin nepatogiomis sąlygomis. Taip pat įsiminė ekrane matyti „Apeirono“ teatro ieškojimai ir mūsų dienų realybės atspindžiai spektaklyje „Ad infinitum“. Džiugu, kad įvyko „Sirenų“ festivalis, kuriame britai „Blast Theory“ siūlė pasivažinėti dviračiu. „Ir tarė dviratininkas“ skatino gręžtis į save, bandant atsakyti į savivokai aktualius klausimus. Svarbi ir gruodį aplankyta premjera „Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Tai išskirtinis vokiečių režisieriaus Nikolo Darnstädto sukurtas teatrinis įvykis, lygiavertiškai susiejantis kiną ir teatrą, originalią Franzo Kafkos kūrybos adaptaciją ir reflektyvų žvilgsnį į šių dienų realijas.

 

Ingrida Ragelskienė

Vis dar negalime atsiriboti nuo epidemiologinės krizės, todėl 2021 m. teatrinių įvykių apžvalgoje norėtųsi išskirti menininkus, savo kūryba teigusius gyvenimą. Jau keletą metų lietuviško teatro scena stokojo tokio pobūdžio darbų, ir štai atsitinka Schillingo „Įstrigę“ bei Janežičiaus „Dėdė Vania“. Paradoksalu, kad mūsų unikalios tapatybės mums, lietuviams, šiemet padėjo ieškoti vengras ir slovėnas. Jei reikėtų išskirti aštriausią, labiausiai Lietuvos teatro vandenis sudrumstusį tekstą, vienareikšmiškai minėčiau lenkų teatro kritiko Lukaszo Drewniako interneto svetainėje teatralny.pl publikuotą straipsnį „Vade, nevesk mūsų į Vilnių!“. Viso šio išversto teksto nedrįso spausdinti nė vienas nacionalinis kultūros leidinys, o karštos diskusijos dėl autoriaus suformuluotų tezių vyko iš esmės tik susipažinus su fragmentais bei atpasakojimais, publikuotais portale lrt.lt.

 

Su malonumu prisimenu Rusijos teatrinio festivalio „Auksinė kaukė“ programos „Russian Case“ bei Latvijos teatro vitrinos virtualias peržiūras. Išskirčiau režisieriaus Dmitrijaus Krymovo „Borisą“, Alvio Hermanio „Gorbačiovą“ ir latvių choreografės Janos Jacukos solo performansą „Baimės rutina“. Šis radikaliai atviras ir brutaliai asmeniškas Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjos pasakojimas apie „silpnąją lytį“ ir dosnias baimės sėklas pasėjančią prievartą artimiausioje aplinkoje man netikėtai rezonavo su drąsios lietuvių menininkės Jūratės Martinaitytės monospektakliu „Būti“, skirtu Lietuvoje vis dar po kilimu dažniausiai pašluojamai neplanuotų nėštumų ir abortų temai.

 

Rimgailė Renevytė

Nesu tikra, ar šie metai spėjo man prisikaupti teatrinių įvykių. Kažko tikrai prisikaupė. Bet greičiausiai tai ne įvykiai, o tam tikros nuojautos, atjautos, spėliojimai, nuogąstavimai. Šiemet jų sąrašas toks:

  • Spektaklio „Soliaris 4“ (rež. Grzegorzas Jarzyna) repeticijų proceso stebėjimas 2021 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais.
  • Gretos Grinevičiūtės „Šokis objektui ir vaikui“.
  • „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas).
  • „Moters dalys“ (rež. Kornélis Mundruczó).
  • „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernejus Lorenci).
  • „Odisėja. Istorija Holivudui“ (rež. Krzysztofas Warlikowskis).
  • Su Ieva Tumanovičiūte pradėtas pokalbis „Iš mūsų vaidybų“.

 

Tiesa, šiuose metuose liko daug to, kas neturi konkretaus pavadinimo. Daug detalių, smulkmenų, kvailysčių, prasilenkiančių akimirkų. Prisimenu ištisą savaitę kelionių į Kino klasterį repetuoti „Respublikos“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) ir Ryčio Saladžiaus istoriją, kaip jis tapo kunigaikščiu Rytautu, gėles iš Eglės Švedkauskaitės performanso „Žiūrėdama viena į kitą“ ir Eglės Gabrėnaitės žvilgsnį į save, o gal jos pačios žvilgsnį į save jau iš ekrano? Prisimenu daug šviesos ir žodžių, daug atsitiktinumų ir netekčių. Galbūt šiems metams jau gana?.. Visko gana.

 

Viktorija Sinicyna

Šiais metais labiausiai įsiminęs teatro įvykis – „Sirenose“ pristatytas Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. Tiesa, įsiminė ne tik pats spektaklis, bet ir pasisakymai, recenzijos apie jį. Įdomu buvo sekti gyvus tekstus, reakcijas į scenos kūrinį: vieniems režisieriaus bandymas tiesmukai drėbti pašaipa praskiestą brutalumą pasirodė „pliušinis“, kitiems – vos ištveriamų klišių popuri, dar kitus suglumino kaltinimai, pareikšti žiūrovams ne tik kaip privilegijuotiems europiečiams, bet ir kaip žmonėms, vietoj pasaulio gelbėjimo pasirinkusiems tiesiog praleisti vakarą teatre. (Auto)ironiškas žnaibymas išties trikdo.

 

Gal ir prastas tonas šią smurto ir iškrypėliško kankinimo scenų dramaturgiją vadinti žavia, bet juk blogis yra banalus. Teatre, kur salėje žiūrovai jaučia aktorių buvimą ir atvirkščiai, kartais taip norisi paprasčiausio purvo į veidą: paimkit tą šlykščią kruviną pasaulio neteisybę ir parodykit ją penkiskart išdidinę. Leiskite žiūrovams suglumti, susierzinti, įsižeisti, pakutenkite mūsų susireikšminimą, o atšipusį jautrumą pagaląskite primityviu žiaurumu.

 

Daiva Šabasevičienė

Nors koronavirusas išbalansavo gyvenimą, teatre sukurta ypač stiprių kūrinių. Dėl etinių sumetimų negaliu vertinti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių (dirbu šiame teatre), o kitus įdomiausius surašau abėcėlės tvarka, nes visi įdomūs skirtingais aspektais.

  • Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (rež. Tomi Janežičius, Vilniaus mažasis teatras);
  • „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras);
  • Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras);
  • „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz, Klaipėdos dramos teatras).

 

Užsienyje sukurti spektakliai

  • Netikėtai svarbi patirtis: XVIII a. Commedia dell’arte maniera suvaidintas Carlo Goldoni „Arlekinas, dviejų ponų tarnas“ (rež. Giorgio Strehleris, Piccolo Teatro di Milano);
  • Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (rež. Oskaras Koršunovas, „Lliure“ teatras, Barselona);
  • Williamo Shakespeare’o „Makbetas“ (rež. Alessandro Serra, Sardegna Teatro, Italija; spektaklis rodytas festivalyje „TheATRIUM“).

 

Artistai

  • Martynas Nedzinskas anksčiau minėtame spektaklyje „Dėdė Vania“;
  • Unikalus baleto artistas Roberto Bolle balete „Madina“ (choreografas Mauro Bigonzetti, Teatro alla Scala).

 

Jaunieji

Jau keletą metų žavi Adomo Juškos kūrybingumas. Jo „Don Kichotas“ pagal Miguelio de Cervanteso kūrybą (Valstybinis jaunimo teatras) dar reikalauja redakcijos, tačiau alsuoja meniškumu ir unikaliais aktorių darbais.

 

Helmutas Šabasevičius

Kas įsiminė 2021 m. (chronologine tvarka):

  • Nuotolinė Martyno Rimeikio spektaklio „Akli žodžiai“ premjera Didžiajame teatre Poznanėje;
  • Julijos Stankevičiūtės sukurta šokio miniatiūra „Nurimk, širdie“ pagal Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ muziką LNOBT „Kūrybiniame impulse“;
  • Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus gausi ir įdomi baleto artistų laida ir jų koncertas;
  • Edwardo Clugo „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre;
  • Choreografiškas ir vizualus Agatos Dudos-Gracz spektaklis „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ Klaipėdos dramos teatre;
  • Mauro Bigonzetti „Madina“ ir Roberto Bolle vaidmuo Teatro alla Scala;
  • Jaunosios kartos baleto šokėjų – Marijos Kastorinos, Jono Lauciaus, Zsolto Kovácso – debiutai LNOBT spektakliuose;
  • M.K. Čiurlionio ir Anželikos Cholinos „Jūra“, parodyta jubiliejiniame M.K. Čiurlionio menų mokyklos koncerte.

Aistė Šivytė

2021-ųjų užrašai byloja apie grįžimą į šiokį tokį, ikipandemines dienas menantį normalumą: matytų spektaklių sąrašas daug ilgesnis, pagaliau vėl daugybė jų pamatyta gyvai, o ir filmuotieji nebesikandžioja. Išsirinkti mėgstamiausią spektaklį nesunku – tai neabejotinai Adomo Juškos „Don Kichotas“. Kiti – Ievos Kaniušaitės „Mama“, Pauliaus Markevičiaus „Koriolanas“. Puikiu vakaru teatre tapo šitiek vėtytas ir mėtytas Tomi Janežičiaus „Dėdė Vania“. Metų pradžioje sulaukėme teatro online galvosūkį nepriekaištingai išsprendusios „Vonios“ (Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė). Spalį–lapkritį dideliu džiaugsmu tapo LRT rodyta „Rudens šokių“ programa, ypač Alexanderio Ekmano spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“. Kalbant apie šokį reikėtų paminėti ir šiais metais leidyklos „Hubris“ išleistą Philippe Noisette „Šiuolaikinio šokio vadovą“. Jame pateikiamos pavardės, faktai, pavadinimai – puikus gidas norint pradėti gaudytis šiuolaikinio šokio pasaulyje, tačiau jei esate jautrūs retorikai ir rašymo stiliui, gali tekti prisiminti raminamuosius kvėpavimo pratimus…

 

Ieva Tumanovičiūtė

„(…) jis iš scenos iššauna kaip strėlė ir mane perveria“, – taip Roland’as Barthes’as knygoje „Camera lucida“ kalba apie punctum elementą fotografijoje. Jis yra asmeniškas ir, anot autoriaus, gali būti „blogai išauklėtas“, o jį įvardyti reiškia atsiverti. Manau, spektakliuose (net ir bloguose) taip pat egzistuoja kažkas panašaus į punctum, ir kiekvienam žiūrovui jis skirtingas, tačiau šįkart – tik apie gerus kūrinius ir asmeniškas punctum strėles. Pirmoji – Dainiaus Gavenonio Beno ir Viktorijos Kuodytės Aleksandros scena Árpádo Schillingo spektaklyje „Įstrigę“ (KJT) ir ypač Beno dorojimasis su geismu, likus vienam. Aktorė Lucija Šerbedžija ir jos žemas, gergždžiantis, atsikrenkštimų pertraukiamas balsas spektaklyje „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernejus Lorenci, „Sirenos“). Grupės „The Cranberries“ dainą „Ode To My Family“ dainuojančios Jelena ir Sonia „Dėdėje Vanioje“ (rež. Tomi Janežičius, VMT). Ir visas kaip punctum strėlė iššovęs Antano Obcarsko režisuotas spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT), Gedimino Rimeikos sukurto personažo švelnumas bei ryžtas apginti pažeidžiamiausius visuomenės narius ir pažintis su rašytoju Édouardu Louis.

 

Rasa Vasinauskaitė

Be jokios konkurencijos man šįkart labiausiai įsiminė „nušiuręs“, „nuskuręs“, tarsi iš praeitų laikų „atkastas“ Tomi Janežičiaus à la čechoviškas „Dėdė Vania“ VMT. Sakyčiau, „seniena“ nurungė futuristinius Grzegorzo Jarzynos „Soliarį 4“ ir Oskaro Koršunovo bei Mariaus Ivaškevičiaus „Miegančius“ LNDT, kurie su Naująja sale turėjo pradėti ir naują LNDT gyvavimo etapą, o iš tikrųjų įstrigo savo pačių užmojuose.

 

„Dėdė Vania“, kuriame nėra jokių sudėtingų technologijų ar sunkiasvorių temų bei problemų, kaip tik ir įtraukia savo lengvabūdiškumu, atsainumu, absurdiškumu (nors to pasiekti turbūt nebuvo lengva), atviru ir net savaip begėdišku, tačiau ne mažiau juokingu ir skaudžiu aktorių-personažų buvimu čia ir dabar su žiūrovais (o tai taip retai nutinka), kad užsimiršta ir laikas, ir tikrovė. Išskirčiau čia naujai pamatytus Iloną Kvietkutę (Sonia) ir Arvydą Dapšį (Serebriakovas), subtiliai džiazuojančius savo solines partijas tarp visų kitų meistriško „muzikavimo“.

 

Įsiminė ir Aleksas Kazanavičius – ne tiek Don Kichotas, kiek Andrius Gluosnis filme „Izaokas“, kurio vidinė beprotybė, apsėdimas, tragiška lemties dėmė atrodo įsiskverbusi ir paženklinusi ir Jaunimo teatre sukurtą vaidmenį. (Tad prie įspūdžių pridėsiu dar ir šį filmą bei jame vaidinusius aktorius – Severiją Janušauskaitę ir Dainių Gavenonį. Atrodo, lietuviškas kinas ima rimtai konkuruoti su lietuviška scena.)

 

Ir – kolegių Ingridos Ragelskienės, Sigitos Ivaškaitės, Godos Dapšytės straipsniai apie „Otelą“ ir „Miegančius“: stiprūs, tikslūs, argumentuoti ir todėl lygiavertiškai diskutuojantys su spektakliais bei jų kūrėjais. Taip pat – Almos Braškytės, sakyčiau, studijai prilygstantis tekstas apie Yanos Ross spektaklį „Trumpi atgrasių vyrų interviu“.

 

Greta Vilnelė

2021-ieji Lietuvos teatro lauke priminė bevardį filmą apie tai, kaip zombiai užkariauja Žemę. Iki pat vasaros didelių nuostolių jie nesukėlė. O tada rudenį palankiu vėjo gūsiu atriedėjo, atidundėjo kaip grupės „Antis“ dainoje. Kur link krypstu? Be abejo, kviečiu įžvelgti paralelę su masiniu premjerų protrūkiu. Pačią gūdžiausią savo gyvenimo žiemą mėgavausi Berlyno teatro „Schaubühne“ spektaklių transliacijomis, beveik kassavaitiniais Rūtos Vanagaitės atsiminimais apie Eimuntą Nekrošių ir varvinau akis spoksodama į visokius teatrinius filmus, menkai primenančius tiek teatrą, tiek kiną. Kaip išskirtinį kūrinį paminėčiau nebent NKDT „Mirgėjimą“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Šiuo amžino įšalo metu į madą sugrįžo visų recenzijų verpetuose pasiklydęs interviu žanras. Sielą ir protą praturtinę pokalbiai įvyko su Adele Šuminskaite, Naubertu Jasinsku, Egle Kižaite. Rudens premjerų proveržio turbūt neįmanoma aptarti neminint dviejų festivalių – „Sirenų“ ir „Helium“. Iš plaukus pasitrumpinusio ir persidažiusio „Naujojo cirko savaitgalio“ norisi išskirti suomių trupės „Race Horse Company“ mokslinės fantastikos šou „O‘DD“, Emilio Dahlo „Holy“ ir fantastišką Corentino Diana ir Leonardo Ferreiros duetą „Wake up“. „Sirenose“, mano akimis, sužibėjo Lorenci „Eichmannas Jeruzalėje“ ir Frljićiaus „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“. Paveikiausiu rudens sezono spektakliu tapo Janežičiaus „Dėdės Vanios“ vizija Vilniaus mažojo teatro scenoje.

 

Dovilė Zavedskaitė

Tekstai

Visais laikais patiko, kaip rašo Vaidas Jauniškis. Kai perskaičiau jo tekstą „Erotika ir matematika“, supratau, kad visi laikai grįžo – kad dar būna tekstų, kurie jaudina, užkrečia, įvelka į save ir nutąso negyvai, kol supranti, kad „scena jau baigėsi, jaustukai neatitinka laiko, nesuprantu, apie ką tu čia“.

 

Pastatai

Visais laikais patiko ir betonas. Kai patekau į Vilniaus taksi parką, kuriame buvo supiltas „Saulės ir jūros“ smėlis, sutrikau: ar man labiau patinka serpantinai, šešėliai ant sienų, kažkaip ne vietoje langai ir už langų ne laukas, o tas pats betonas, – ar tai, kaip tame tūryje skamba nuostabi Linos Lapelytės muzika.

 

Aktorius

Kažkodėl labai atsimenu Martyno Nedzinsko Astrovą iš Tomi Janežičiaus „Dėdės Vanios“: nežinau, ar esu mačiusi gražesnį atsiribojimą nuo vaidmens, tokį daugiasluoksnį, pilną įvairių atsitraukimų nuo savęs, savo Astrovo, savo Čechovo, intensyvų ir plastišką, galų gale – smarkų.

 

Spektaklis

Svajoju, kad būčiau išėjusi iš Grzegorzo Jarzynos spektaklio „Soliaris 4“ iškart po dūmų scenos ir niekada nepamačiusi jo galo: tada tai būtų stipriausia mano šių metų teatro patirtis. Bet pamačiau, ir nebėra.

 

Festivalis

Geriausio festivalio vardą vėl susigrąžino „Sirenos“. Didžiausią nuostabą sukėlė asmeniškos, kone lyg užgautų vaikų reakcijos į Oliverio Frljićiaus spektaklį „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“: pro tą įsižeidimų ūką – ar tik nebus taip nutikę – ko gero, daugelis nepamatė vizualinio, choreografinio, figūrinio šio spektaklio grožio.

 

Kamilė Žičkytė

Mintimis šuoliuojant per besibaigiančius metus norėtųsi išvengti žodžių „pandemija“, „įtaka“ ar „pokytis“. Bet neišeina. Teatrui metai prabėgo labai greitai: pirmas ketvirtis repetuojant, paskui pamažu vėl jaukinantis žiūrovą, gyvenimo realybe ir efektais viliojant jį gyvai susitikti su aktoriumi teatre. Labiausiai šiemet klausiausi spektaklių temų. Ne tiek įdomūs atrodė vaizdo ar garso efektai, įspūdžio nedarė kelių aukštų dekoracijos – dėmesį kaustė tekstas.

 

Trisdešimtmetis prancūzas Édouardas Louis knygoje „Kas nužudė mano tėvą“ braižo tėvo ir sūnaus portretus ir iš kartos į kartą pereinančias traumines patirtis bei mechanizmus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, monospektaklio režisierius Antanas Obcarskas ir aktorius Gediminas Rimeika į premjerą pakvietė įpusėjus vasarai, atrodo, šiai akistatai visai netinkamu laiku.

 

Dainiaus Gavenonio režisuotas spektaklis „Laisvė“ OKT studijoje žiūrovus sukvietė į diskusiją apie pasirinkimą ir teisę mirti. Juk visai neseniai praskriejo naujiena apie Šveicarijoje įdiegtą technologiją, leidžiančią per minutę pasitraukti iš gyvenimo. Tad kokia yra gyvybės kaina ir kas ją moka? Tu? O gal – visi?

 

Teklės Kavtaradzės režisuotas spektaklis paaugliams „Kissmas“ priminė naivią paauglystę, nuotykius vasaros stovyklose, bandant ieškoti savęs ir draugauti su kismus išgyvenančiais bendraamžiais. Kaip bręstančiam organizmui susitaikyti su draugo savižudybe? Ir kokiais žodžiais kalbėti apie mirtį? Spektaklis naivus, ištemptas, tačiau jei jam pasibaigus paaugliai diskutuoja – turbūt pavykęs.

Keturi apdovanojimai – D. Tamulevičiūtės festivalis

Įstrigę – tai didžiausias ir daugiausia pastangų reikalaujantis Klaipėdos Jaunimo Teatro spektaklis. Be galo džiaugiamės matydami savo darbo vaisius!

 

XII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis pasirodęs „Įstrigę“ susižėrė net keturis apdovanojimus

Trys bandymai perbristi upę vardu Lietuva – Ingrida Ragelskienė

„Išties rugsėjo 25 d. įvykusi Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Įstrigę“ peržiūra Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje tapo vienu maloniausių keturių valandų meninių įkalinimų per pastaruosius trisdešimt metų.“

Vaizdo pasakojimas apie KJT personažą – Loreną

Būna, kad pasibaigus spektakliui lieka neatsakytų klausimų. Kartais norisi daugiau sužinoti apie vaidmenis kūrusius aktorius, kartais daugiau išgirsti apie personažus, kurių istorijų liudininkais tampome. Personažai gyvena ne tik spektakliuose. Teatre, užgesus šviesoms, jų gyvenimai tęsiasi. Jie tarp mūsų, o gal ne su mumis. Klaipėdos jaunimo teatras pristato trumpametražių vaizdo pasakojimų seriją apie spektaklių personažus ir kelia klausimus, kaip gyvena ir jaučiasi spektaklių personažai, kai jie ne teatro scenoje.

„Įstrigę“ spektaklio recenzija – Daiva Šabasevičienė

Puiki Daivos Šabasevičienės, lietuvių teatrologės, recenzija apie Árpád Schilling režisuotą ir KJT komandos įgyvendintą spektaklį „Įstrigę“. Mažuose kultūros namuose rodyti sukurtas spektaklis debiutavo Kuliuose, o Rugsėjo 25 buvo rodytas Trakuose. Sirenų’21 festivalyje dalyvavvęs spektaklis nepaliko abejingų.

LRT Kultūros savaitė – Kreicerio Sonata

Juta Liutkevičiūtė kalbina Valentiną Masalskį, Simoną Lunevičių ir Vaiva Kvedaravičiūtę apie Kreicerio Sonatą, kūrybos motyvus ir apie temas, kurios minimos spektaklyje.

Klausykite nuo 31:05

Premjera Klaipėdos jaunimo dramos teatre – režisieriaus Valentino Masalskio „Kreicerio sonata“ pagal Tolstojaus apysaką. Monospektaklyje abejojama medicina, moterų emancipacija ir laimingu santuokiniu gyvenimu.

 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000174438/kulturos-savaite-gruto-parko-ikurejas-viliumas-malinauskas-knygu-forumas-dnipre-ir-istorike-imke-hansen

Naujas spektaklis – „Kreicerio Sonata“

Klaipėdos Jaunimo Teatras kviečia pamatyti ir patirti visiškai naują spektaklį. Jausmingas, įtraukiantis ir istorijoje užaugęs spektaklis nepaliks abejingų.

Kreicerio sonata

Inscenizacija pagal Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“

Vieni Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“ laiko geriausiu jo kūriniu, kiti priešingai, prieštarauja jo ten išsakytoms mintims. Skandalingame kūrinyje susipina aistringa meilė, pavydas bei visuomenės kritika.

 

Pirmą kartą parodytas Rugsėjo 10 dieną, spektaklis sulaukė didelio susidomėjimo.
Artimiausi spektaklio rodymai:
Rugsėjo 29 d. – Alytaus Miesto Teatras
Spalio 12 d. – Vilniaus Menų Spaustuvė
Spalio 15 d. – Šiaulių Dramos Teatras

Klaipėdos Jaunimo Teatras keliauja į Trakus – Sirenos’21 Festivalis
Rugsėjo 25 dieną, 19:00 Trakų Kultūros Rūmuose bus rodomas „Įstrigę“ spektaklis.

Sukurtas rodyti mažų miestų kultūros centruose, šis spektaklis nepaliks abejingų. Kultūros namų erdvės, tvyraujanti aura ir istorija persipina su spektaklio emocija.

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

Žodis „sirenos“ savo prigimtimi yra dviprasmis. Sirenos ir gelbėja, ir žudo. Sirena – tai šaižus signalas, įspėjantis apie pavojų, bet kartu tai ir mitologinė paukščiažmogė būtybė, viliojanti peržengti ribą. Toks yra ir festivalis – jis ir įspėja apie tai, ką įžvelgiame keliant pavojų mūsų visuomenei, ir vilioja žengti į meno pasaulį.

Kadangi gyvename spektaklio visuomenėje, kurioje nuolat kyla vienas už kitą garsesni skandalai, mums svarbu kurti festivalį kaip reiškinį, ne dirbtinai įjungiantį sirenų aliarmą, o iš tikrųjų išmušantį iš kasdienės rutinos, tampantį unikaliu, brandinančiu pokytį ir kaip gyvas teatrinis įvykis ištinkantį kiekvieną jame atsidūrusį.

Ar festivaliui pakanka pristatyti įdomiausius šiuolaikinius kūrinius, ar jo genetiniame kode vis dėlto būtina išlaikyti pasaulio, kokį jį pažįstame, virsmo paieškos motyvą, užčiuopti gyvą dabarties nervą? Kaip kultūrinėje ir socialinėje terpėje egzistuojantis reiškinys, festivalis pirmiausia turi siekti tapti įvykiu – čia slypi ir žodyje „festivalis“ užkoduotas šventės motyvas, ir tam tikras gyvo proceso, įvykiškumo, pasakojimo elementas, projektuojantis festivalį ne kaip tašką plokštumoje, o veikiau praėjusį ir ateinantį laiką jungiančią kreivę.

Teatro Studija – Jaunieji Kūrėjai laukia jaunųjų kūrėjų!

Teatro užsiėmimai – tai puiki proga turiningai praleisti laiką, lavinti ir pažinti save, susipažinti su bendraminčiais bei įveikti visas scenos baimes. Studiją organizuojantis Klaipėdos Jaunimo Teatras kviečia nebūti tik žiūrovais, tačiau kurti ir vaidinti kartu.

Atrankos prasideda jau Rugsėjo 20 dieną, 18:00.
Būtina išankstinė registracija el. paštu rugile@kjt.lt.
Paskubėk registruotis!

Dalios Tamulevičiūtės apdovanojimas – Pjesė „Miškelis“

Kultūros ministerijos ir Varėnos rajono savivaldybės organizuojamo 2021 metų Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laimėtoju išrinktas Klaipėdos jaunimo teatro pateiktas eskizas pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Miškelis“ (režisierius Valentinas Masalskis).

[…]

„Graži ir ta galinga“ – LRT Rytas

Kas bendro tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje. Šalyje, kur žurnalas „Tik vyrams“ vis dar tyčiojasi iš emancipacijos, kur tarpukariu organizuotas mados teismas ir moteriai mylėti moterį buvo geriausia apsimetus vyru, kur romantiška meilė greitai nuvesdavo į blogąją istorijos pusę, kur vienoms pirmųjų Europoje suteikta teisė balsuoti, kur žibutės daigams vis dar sunku įsitvirtinti ir pražysti, o aktorės vis dar reikalingiausios vaidinti jaunoms mylimosioms arba jų motinoms.

 

Aušra Kaminskaitė. Bendruomene pasirūpinsime po to, kai patys išsišnekėsime

Kartą klausiaũ kolegos pasakojimo apie jo vadovaujamo padalinio darbuotojų susitikimą, kuriame niekaip nepavyko nuodugniau aptarti profesinių problemų ir apsvarstyti jų sprendimo būdų. Vietoj to susirinkusieji liejo asmenines nuoskaudas ir kolega suprato, kad kol žmonės neišleis prikauptų nemalonių patirčių, jų galvose neatsiras vietos platesnio lauko įžvalgoms. Kitaip sakant, savo nuoskaudų neiššnekėjęs žmogus sunkiai gebės spręsti kitiems aktualias problemas. Šią istoriją prisiminiau spektaklyje „Jūrinės šviesos“, kurį Jonas Tertelis pastatė Klaipėdos jaunimo teatre.

Dėl laisvės varžymų iš Vengrijos pasitraukęs režisierius: buvau per garsus, per radikalus

„Menas negali vengti politikos“, – sako teatro režisierius iš Vengrijos Arpadas Schillingas. Jau kurį laiką jis yra palikęs savo tėvynę, nutaręs nesitaikstyti su valdžios ribojama kultūros institucijų autonomija, šiuo metu gyvena Prancūzijoje, o kuria įvairiuose pasaulio teatruose.

Naujame vaizdo klipe „Graži ir ta galinga“ ironiškai prakalbo apie feminizmo stereotipus

„Feministe” norėjosi pašiepti žmones, feminizmą suprantančius tik kaip moteris su kelnėmis, kurios garsiai rėkia ir nekenčia vyrų. Lyg prie pianino staiga prisėstų ponia, kuri paskutinį kartą grojo juo prieš trisdešimt metų ir pasipiktinusi trumpai ir aiškiai išrėžtų savo dinozaurinę nuomonę“, – taip naują kolektyvo „Graži ir ta galinga“ kūrinį pristato jo autorė, aktorė Asta Zacharovaitė.

„Graži ir ta galinga“ išleidžia spektaklį-koncertą videoformatu: „Tai muzikinis kino filmas“

„Šis koncertas ypatingas, nes jis pilnas. Tai nėra koncertas, nufilmuotas tiesiog teatro scenoje su šienu ir teatrine šviesa. Tai – muzikinis kino filmas“, – apie virtualų spektaklį kalba pačios aktorės, dainų tekstų ir muzikos autorės.

Performansas. Autoritarinę Vengriją palikęs režisierius Árpádas Schillingas: šiai valstybei buvau pernelyg radikalus ir politiškas

Lietuvoje jau du spektaklius pastatęs A. Schillingas dabar su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ruošiasi pavasarį planuojamai premjerai – spektakliui apie atskirtį tarp regionų ir didžiųjų miestų bei vidinę emigraciją, šį darbą ketina pristatyti nedideliame Plungės rajono miestelyje Kuliuose.

Kulių laukia išskirtinio spektaklio premjera!

Kuliai – nedidelis miestelis Plungės rajone, tačiau čia vyksta labai dideli dalykai, kurie svarbūs ir įdomūs būtų ir didmiesčių žmonėms. Štai pastarąsias keletą savaičių kuliškiai mato didesnį nei įprasta sujudimą vietos kultūros centre – čia vyksta visame pasaulyje pripažinto vengrų režisieriaus Arpado Shillingo spektaklio kūrimas.

KLAIPĖDOS JAUNIMO TEATRO NAUJAS SEZONAS: KITOKIA 9-OJO SEZONO PRADŽIA KŪRYBOS IR DARBŲ NESUSTABDĖ

Klaipėdos jaunimo teatras grįžta į teatrų scenas ir skelbia 9-ojo sezono pradžią. Šį sezoną Klaipėdos jaunimo teatras ne tik kvies į jau pamėgtus spektaklius, bet pristatys keturias premjeras ir ieškos naujų teatro formų.

Kasdienio pasaulio formos. Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“

Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.

Nepalikti ir nepalikti ramybėje

Vasario pabaigoje Kultūros fabrike pristatytas režisieriaus Jono Tertelio kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais sukurtas spektaklis „Jūrinės šviesos“ iliuminuoja ne „kaip“ bet „apie“.

EITI AR NEITI. TEATRAS. (SPEKTAKLIO „JŪRINĖS ŠVIESOS“ RECENZIJA)

Ką žinote apie Klaipėdą, kokia ji? Į šį ir daugelį kitų su uostamiesčiu ir jo dabartiniais ir istoriniais gyventojais susijusių klausimų mėgina atsakyti naujo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Jūrinės šviesos“ kūrėjai.

“Graži ir ta galinga” vyriškoje istorijoje ieško moteriškumo

Kai metų pradžioje internete pasirodė merginų klampiu pavadinimu Graži Ta Ir Galinga vaizdo klipas “Žemaitė”, kartu su dauguma jas priėmėme kaip naują muzikinę grupę. “Pagaliau per N metų kažkas originalaus muzikinėje scenoje Lietuvos atsirado!”

„GRAŽI IR TA GALINGA“, ARBA REIKALAI NE TIK MOTERIMS

Klaipėdos jaunimo teatro aktorių IEVOS PAKŠTYTĖS, MARIJOS ŽEMAITYTĖS, VAIVOS KVEDARAVIČIŪTĖS, ASTOS ZACHAROVAITĖS, RUGILĖS LATVĖNAITĖS ir režisierės Elenos Kairytės bendras darbas – žemaitiškai apie Žemaitę atliekama daina ir retro stiliumi jai sukurtas videoklipas „Žemaitė“ – jutube surinko jau arti 250 000 peržiūrų. Ir jų skaičius kopia aukštyn. Feisbuke, kaip rašo didieji portalai – šios dainos videoklipas virto virusine sensacija su gausybe „like“ bei „share“. Merginų koncertus po Lietuvą lydi ne šiaip „sold-outai“ ir „išparduota“, bet dvigubi „sold-outai“ ir „išparduota“ toli į priekį kaip į kokias Oskaro Koršunovo „Vestuves“.

Apie Žemaitę ir kitas šmaikščiai uždainavusi „Graži ir ta galinga“ siekė ne pristatyti Lietuvos didmoteres

Didelio dėmesio netikėtai sulaukusios grupės „Graži ir ta galinga“ merginos, sukūrusios šmaikštų klipą „Žemaitė“, LRT RADIJO laidoje „10–12“ teigia siekusios ne pristatyti Lietuvos didmoteres, o praskleisti žinomų lietuvių gyvenimo užkaborių užuolaidas. Grupės narė Vaiva Kvedaravičiūtė sako, kad ilgos valandos bibliotekoje ieškant pikantiškų detalių padėjo idealizuotas moteris nuleisti ant žemės.

Spektaklis-koncertas apie moteris Lietuvos istorijoje: pabrėžti bendrumui, ne skirtumams

Klaipėdos jaunimo teatro festivalis „Jauno teatro dienos“ visų pirma skirtas teatro kūrėjų bendruomenės telkimui ir stiprinimui. Festivalis režisūros paskatino imtis ir aktorius, o merginų grupė šiuo meu ruošiasi jau antro spektaklio-koncerto premjerai.

„Helverio naktis“: ar esame pakantūs kitoniškumui?

„Tai tema apie marginalus, begalinę kaltę, pasirinkimas visą gyvenimą „nešti kryžių“ ant savo pečių, visuomenės žiaurumą ir nepakantumą… Kaip mes matome kitaip mąstančius, atrodančius, gyvenančius… Ši tema labai svarbi mūsų šiandieninei visuomenei“, – apie naujai statomą Ingmaro Villqisto pjesę kalbėjo aktorius, režisierius Valentinas Masalskis. Praėjus 15 metų nuo pirmojo šio spektaklio pastatymo, du Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai – Laima Akstinaitė ir Paulius Pinigis pasiryžo dar kartą įkūnyti pagrindinius pjesės herojus. Tik šį kartą labiau pabrėždami moters pasaulėjautą, jos vidinį skausmą ir kitokį gyvenimo suvokimą.

„Raudona“: tyloje nėra melo

„Įdomiausia yra tai, kad dirbdamas su šia pjese suprantu, koks egocentriškas ir egoistas yra menininkas. Jis pilnas meilės, socialumo, jis nori padaryti pasaulį gražesnį, tačiau ta energija yra tokia stipri, jog su ja menininkas gali „užmušti“ bet kurį silpnesnį. Būti šalia didelio menininko yra labai sunku. Jis yra labai kategoriškas. Menininkas gina savo tiesą, jaučia ją. Ir tai yra jo stiprybė“, – apie John’o Logan’o pjesę „Raudona“ kalbėjo jos režisierius Valentinas Masalskis. Lapkričio 22 d. 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike ši pjesė pristatyta žiūrovams. O kol kas pristatome pokalbį su Keno vaidmenį spektaklyje atliksiančiu Klaipėdos jaunimo teatro aktoriumi Donatu Želviu.

TEATRO REIŠKINYS, VARDU VALENTINAS MASALSKIS

Vilniaus jaunimo teatro Mažojoje salėje sėdi Valentinas Masalskis – atsainus, niūrus, susikūprinęs, į salę žvelgiantis iš padilbų, net nenusivilkęs palto. Dramaturgas ir žurnalistas Mindaugas Nastaravičius (ir žiūrovai salėje) jam uždavinėja klausimus – apie jo naująjį spektaklį „Raudona“, kurios premjera įvyks lapkričio pabaigoje, apie aktorystę ir gyvenimą. Kai tik V.Masalskis pradeda kalbėti, įvyksta metamorfozė – salė suklūsta, gaudo kiekvieną žodį, nes jis užhipnotizuoja, užburia, priverčia patikėti viskuo, ką kalba. Jo stiprybė – nepaaiškinamas įtaigumas, pribloškiantis atvirumas ir drąsa. Pasakodamas apie save V.Masalskis nebijo pasirodyti klystantis, arogantiškas, pilnas žmogiškų silpnybių. Ar jis tai daro nuoširdžiai? Gal tik vaidina? Juk, kaip pats teigia, aktorystė – melavimo menas, kai meluojama ne žiūrovams, o sau.

Ilgai laukta pjesė „Mūsų miestelis“ – pagaliau uostamiestyje

Thornton‘o Wilder‘io pjesėje, režisuotoje Dariaus Rabašausko, žiūrovai turės galimybę ne tik išvysti gerai žinomus mūsų šalies teatro ir kino aktorius, bet ir trumpam sustoti begalinio lėkimo ir susvetimėjimo sraute, paieškoti prasmės ir grožio mažuose kasdienybės ritualuose.

Evelina ir Gytis Šimelioniai: „Užmigdome sūnų ir neriame į kūrybą“

Kas gali būti gražiau už vienoje muzikinėje programoje skambančius kūrinius iš visiems puikiai pažįstamų ir mėgstamų kino filmų? Artėjant kalėdiniam laikotarpiui, klaipėdiečiai aktoriai ir atlikėjai Gytis ir Evelina Šimelioniai kartu su styginių kvartetu „Q-Art“ miestiečius pakvies į jaukius ir šventiškus koncertus, kuriame naujai suskambės gražiausios dainos net iš penkiolikos kino juostų.

„Dviejų Korėjų susijungimas“: Ką reiškia (ne)meilė?

Įsibėgėjo naujasis Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklių sezonas. Jaunieji aktoriai rodys ne tik jau gerai žinomus ir sėkmės susilaukusius spektaklius, tačiau žiūrovus stebins naujais, dar niekur Lietuvoje nematytais teatro kūriniais. Vienas iš jų – dramaturgo Joël‘io Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“. Spektaklio režisierė Kamilė Gudmonaitė sako, jog statyti šią pjesę – nelengva užduotis. Meilės samprata yra labai keblus dalykas – kiekvienas ją suvokiame skirtingai.

AKTORIUS SIMAS LUNEVIČIUS: AUGINTI DRĄSĄ

Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečiui Klaipėdos jaunimo teatro aktoriui Simui Lunevičiui aktorystė – tai gebėjimas ir drąsa būti nuogam prieš save bei kitus. Šios drąsos auginimas jam – kasdienis užmojis. Teatras kuo toliau, tuo labiau veržiasi į neužpildytus jaunojo kūrėjo gyvenimo plyšius. Apie aktoriaus kelią, gyvenimą, iššūkius ir išgyvenimus – atviras pokalbis su Simu.

Klaipėdos aktorių daina – apie Lietuvos piktžaizdes

Su daina „Odė Klaipėdai“ išgarsėję dainuojantys aktoriai „Pinigautojai“ ir vėl driokstelėjo – sukūrė naują vaizdo klipą, kuriame piešiamas ironiškas Lietuvos šimtmečio veidas. Vaizdo klipas „Marmetu“ („Maro metu“ red.past.) įgavo pagreitį ir pradėjo sklisti internete. Žmonės komentaruose džiaugėsi aktorių drąsa kurti apie tai, ką visi mato, bet garsiai nekalba.

Marija Žemaitytė: mergina, įsimylėjusi ugnį

Marija Žemaitytė – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė, režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio auklėtinė – interviu pasakoja deganti trimis dalykais: aktoryste, kelionėmis ir ugnies stichija. Praėjusius metus ji vadina savo svajonių metais, nes gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendiją leidosi į kelionę po pasaulio šalis domėtis ugnies tradicijomis. Merginos pažintis su Afrikos, Tailando, Indonezijos, Indijos, Singapūro ugnies ritualais subrandino ir jos asmeninį projektą – performansą „Ugnies maldos“, kuris pirmą kartą buvo parodytas Klaipėdoje Joninių išvakarėse.

„Smagu būti nenuspėjamu kūrėju“

Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, atlikėjas, dainų kūrėjas, „Švyturio“ Klaipėdos ateities“ konkurso finalininkas Gytis Šimelionis klaipėdiečius nuolat stebina savo kūrybiniais sumanymais. Tikrą ažiotažą sukėlė jo ir Donato Želvio duetas „Pinigautojai“ ir jų daina-manifestas „Odė Klaipėdai“, o neseniai kartu su žmona Evelina atlikėjas sėkmingai pasirodė televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“.

Premjeros „Mūsų miestelis“ idilė – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Torntono Vailderio pjesėje „Mūsų miestelis“ vaizduojamas nedidelis XX amžiaus pradžios JAV miestelis, kuriame kaimynystėje gyvenančias šeimas sieja vaikų meilės istorija. Trijuose veiksmuose vaizduojami esminiai žmogaus gyvenimo momentai – gimimas ir vaikystė, branda ir vestuvės, laidotuvės ir pomirtinis gyvenimas. Pjesės kalba ir situacija iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, tačiau ji simbolizuoja universalų ir besąlygišką visų žmonių pavaldumą laikui.

Aktoriai Evelina ir Gytis Šimelioniai: „Jau dabar stengiamės būti gerais tėvais“

Evelina ir Gytis Šimelioniai – jauni ir kūrybingai pašėlę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro profesionalai: Evelina – tai dievobaiminga vienuolė, tai – skrupulų neturinti žudikė miuzikle „Čikaga“; Gytis – tai seržantas Fogertis – „Čikagoje“, tai – psichiatrinės ligoninės slaugytojas šokio spektaklyje „Žizel“. Jų amplua tokie netikėti ir įtaigūs, kad patikėjusieji jų kūryba vardan šių aktorių į spektaklius grįžta vėl ir vėl. Ir nuobodulys jų žiūrovams negresia – šaunioji pora dirba kone visuose uostamiesčio teatruose bei filmuojasi Vilniuje, tad pamatyti tikrai yra ką.

Karolina Kontenytė: „Bohemiškas aktorių gyvenimas – jau praeitis“

Savaitgalį Klaipėdos dramos teatre (KDT) įvykusi premjera – Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ – sulaukė įvairių žiūrovų nuomonių. Tačiau spektalyje pasirodę aktoriai abejingų nepaliko. Ypač scenoje švytėjo raudoną suknelę vilkėjusi, raudonplaukė aktorė Karolina Kontenytė. Talentinga mergina apgailestauja, kad pačiai niekuomet nepavyks pažiūrėti šio spektaklio, tačiau sykiu džiaugiasi galimybe padirbėti su žymiuoju teatro simbolistu.

„Nuogas karalius“ Pasaka didelio vaiko akimis

Kartais geriausi dalykai įvyksta atsitiktinai ir apsilankymas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Nuogas karalius“ buvo vienas iš tų atvejų mano gyvenime, nors renginys skirtas vaikams, o ne ketvirtą dešimtį įpusėjusiems vyrams. Kalbama mažiesiems suprantama kalba, tačiau pasakoma šis tas ir suaugusiesiems. Kita vertus, visi mes šiek tiek vaikai.

Į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną sugrįžta „Mūsų miestelis“

Aktyviai metus pradedantis Nacionalinis Kauno dramos teatras žiūrovus kviečia į dar vieną premjerą. Šį kartą į seniausio Lietuvos teatro sceną sugrįžta naujai režisuotas spektaklis „Mūsų miestelis“, o jo sugrįžimas būtent dabar, sako teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, tarsi įprasmina „likiminius dalykus“.

Aktorius V. Masalskis: gyveni tada, kai myli gyvenimą

Klaipėdos jaunimo teatras naujus metus pasitinka premjera pagal Thorntono Wilderio pjesę „Mūsų miestelis“. Dariaus Rabašausko režisuotame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis. Jam, kaip prisipažįsta pats aktorius, turėjo subręsti.

Valentinas Masalskis: mokytis matyti tikruosius karaliaus drabužius reikia nuo mažens

Geriausias kalėdines dovanas galima rasti teatre – tuo įsitikinęs Klaipėdos jaunimo teatras, tad 2017 m. gruodžio 28 d. žiūrovams dovanoja šventinę premjerą „Nuogas Karalius“. Vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pakilti nuo šventinių stalų ir apsilankyti Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, kuriame bus pristatytas spektaklis visai šeimai pagal Hanso Kristijano Anderseno pasaką „Nauji karaliaus rūbai“ (rež. Valentinas Masalskis). Šis spektaklis yra tarsi trumpas filosofinis traktaktas, kurio tiek forma, tiek žodynas suprantamas ir vaikams, ir suaugusiems.

Įdomūs pokalbiai: KJT aktorius Donatas Želvys

Prieš kelias dienas vaidinau spektaklyje Kaune. Nešdamas dekoracijas įkritau į trijų metrų duobę, susitrenkiau koją bei nugarą. Tuomet gulėdamas duobėje nejudėjau, nes galvojau, jog tikrai kažką susilaužiau. Pirma mintis šovusi į galvą, kad sportininku tikrai nebebūsiu, tad kelio atgal nebėra – mano vieta teatre.

Aštuntojo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio uždaryme nominuoti geriausi kūrėjai

Varėnoje simbolines duris užvėrė visą mėnesį trukęs jau aštuntasis žymios kraštietės, iš Senosios Varėnos kilusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis.

Donatas Želvys: „Klaipėda bijo rizikuoti“

Nors įprasta manyti, kad dvasiniai reikalai meno žmonėms rūpi labiau už žemiškuosius, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys tvirtina priešingai: jam svarbu, kokie sprendimai priimami mieste. Uostamiestis – laisvas, tačiau pernelyg tuščias, o vien pastebėti šį faktą ir juo manipuliuoti neužtenka tam, kad padėtis pasikeistų, tvirtina aktorius.

Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Paskutinį kartą atnaujinta“ – apie manipuliaciją

Ar pastebėjome, kaip lengvai patikime žinomais visuomenės veikėjais ir subjektyviais šaltiniais? Manipuliacija – itin plati tema: ko reikia, jog mes patikėtume neįtikinėčiausiais dalykais? Ar pastebime manipuliaciją, esančią aplink mus? Klaipėdos jaunimo teatras 2017 m. lapkričio 10 d. pristato naują spektaklį „Paskutinį kartą atnaujinta“ nagrinėjantį manipuliaciją palaipsniui: nuo apgaulingų smulkmenų iki didžiausio absurdo.

Klaipėdos jaunimo teatre – spektaklis dar neemigravusiam jaunimui: užteks dejuoti, metas šokti

Gal užteks dejuoti, o metas šokti? Nuskamba klausimas – pasiūlymas naujausiame Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „R.E.M.“ (rež. Jonas Tertelis). Spektaklis kalba apie dar neemigravusį jauną žmogų. Diagnozuoja jam atoniją, o žiūrovą pakviečia persikelti į tarpgalaktinę nesąmonę.

D. Želviui teatras – ir ringas, ir bažnyčia

„Visi nusiginkluojame prieš vieną ar kitą tiesą. Ypač tada, kai matai, kad žmogus kalba nuoširdžiai, nevaidindamas. Tas pats pasakytina ir apie sceną, ir gyvenimą. Tuomet vėl imi tikėti“, – tokiomis mintimis ne tik kurdamas vaidmenis, bet ir kasdienybėje vadovaujasi Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys.

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Žiurkiagalviai“ žvelgia į kitoniškumą ir atsumtuosius

Klaipėdos jaunimo teatras 2017 m. spalio 7 d. pagal šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Natacha De Pontcharra pjesę pasakoja Žefo ir Žefio, brolių, gimusių su žiurkių galvomus ir dėl to priverstų slėptis nuo pasaulio, istoriją. Žiūrovai pamatys trumpus epizodus iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės įvykai netikėtai išsiritulioja į žmogžudystės tyrimą.

„R.E.M.“ Klaipėdos jaunimo teatre – tarpgalaktinės nesąmonės premjera

Kas sieja Rodeną, Estiją ir baltą triušį? Ką atėjusi į restoraną užsisakytų antis? Kaip tapti raudonu maišu per šešias dienas? Ką veiktų, apie ką kalbėtų meška, Johnny Cashas ir Ieva su Adomu prie šventinio Velykų stalo?

Klaipėdos jaunimo teatre – R. E. M.

Klaipėdos jaunimo teatras naująjį sezoną pradeda premjera. Rugsėjo 9 dieną Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A, Klaipėda) publikai pirmą kartą bus pristatytas spektaklis R. E. M., kurį režisuoja kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis.

Gytis Šimelionis: „Dainuoju, nes noriu, kad būtų geriau“

Klaipėdoje linksma kaip per močiutės gimtadienį arba Albino vardadienį. Žmonių nėra. Nieko tokio. Jei iš čia išvažiuosi, niekas nepastebės, kad buvai. Apie tai dainuoja uostamiesčio aktoriai Donatas Želvys ir Gytis Šimelionis. Prieš porą savaičių interneto visuomenei jie pristatė ironišką muzikinį filmuką-manifestą „Odė Klaipėdai“.

Karolina Kontenytė: gyvenu geriausius savo gyvenimo metus

„Mes visi norime būti protingi, tada susireikšminame, ir gyvenimas praranda žavesį. Jei kažko nežinai, esą esi kvailas. Bet nežinojimas gimdo veiksmą, o gyvenimas yra mirties, kurią galima apibūdinti kaip stagnaciją, priešingybė“, – tikina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė. Auksinį scenos kryžių už nepagrindinį dramos vaidmenį pelniusi mergina neabejoja – daug svarbiau už rimtą įvaizdį yra nuoširdus gyvenimo šėlsmas.

UGNIES MEDŽIOTOJOS DIENORAŠTIS

Aktorės Marijos Žemaitytės pomėgis – iš tiesų ypatingas. Ji medžioja ugnį lankydamasi skirtinguose pasaulio kraštuose. Aktorė yra aplankiusi tokius kraštus, kaip Tailandas, Indonezija, Balis, Singapūras ir Indija. Plačiau apie ugnies tradicijas šiose šalyse skaitykite „Ugnies medžiotojos dienoraštyje“.

D. Želvys: aktorystė man – žodžio laisvė

Klaipėdos jaunimo teatras pirmiausiai siejamas su šio teatro įkūrėju, vienu garsiausiu Lietuvos teatro ir kino aktoriumi, režisieriumi, Nacionalinės kultūros premijos laureatu Valentinu Masalskiu. Tačiau už šios žymios pavardės slypi entuziastingi, veržlūs ir atsidavę teatrui aktoriai. Donatas Želvys – vienas jų.

P. Pinigis: prie įsakymo „nežudyk“ žvaigždutės nėra

„Jeigu priešas puola, reikia gintis. Bet tada kyla klausimas, kaip gintis? Į jėgą atsakyti jėga? Į smurtą smurtu?” – Klaipėdos jaunimo teatro aktorius ir spektaklio „Šauktiniai“ režisierius Paulius Pinigis įsitikinęs, kad privalomoji karinė tarnyba – tik atspirties taškas, ieškant atsakymų, kas yra patriotizmas, laisvė, moralė. Režisieriaus teigimu, diskusija po spektaklio – neišvengiama.

VAIVA KVEDARAVIČIŪTĖ: TEATRAS – KELIONĖ, NUGALINTI BAIMES

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Vaiva Kvedaravičiūtė. Netikėtai atradusi aktorystę, ji godžiai neria į šią kelionę ir ja mėgaujasi. Vaiva moka pastebėti ir sustabdyti tas akimirkas, kurias iš daugelio mūsų pasiglemžia įtempta kasdienybė. Jaunoji kūrėja įkvepia kurti ir džiaugtis gyvenimu. Tad apie kasdienybę, teatrą ir smulkmenas, kuriose slypi esmė, – pokalbis su Vaiva.

MARIJA ŽEMAITYTĖ: „DARYTI NE IŠ BAIMĖS, O IŠ MEILĖS“

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Marija Žemaitytė. Kupina idėjų, ambicinga mergina šią vasarą patirties sėmėsi Holivude. Apie teatro pasaulį, spalvotą kasdienybę ir įspūdžius iš Los Andželo – atviras pokalbis su Marija.

LAIMA AKSTINAITĖ: „AKTORYSTĖ KEIČIA IR MANE PAČIĄ“

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė. Pulsuojančią energiją, žavinčią užsispyrimu ir ypač vertinančią žmogiškumą jaunąją kūrėją dar labiau motyvuoja išsikelti iššūkiai. Apie aktorės kelią, sunkumus ir kūrybą – pokalbis su Laima.

RUGILĖ LATVĖNAITĖ: „NEGALIU PAKĘSTI ABEJINGUMO“

Jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Rugilė Latvėnaitė. Veikliai, kupinai idėjų ir visa širdimi aktorystei atsidavusiai mūsų pašnekovei tai yra visas gyvenimas, o kiekvienu atliekamu vaidmeniu ji siekia žiūrovą priversti susimąstyti ir įkvėpti ryškiam kasdienybės matymui. Apie teatrą, kūrybą ir gyvenimą – pokalbis su Rugile.

Donatas Želvys: „Išlaisvinus vaizduotę, galimybės tampa beribės“

Įsibėgėjus vasarai, paplūdimiuose lėbauja ir zenite „kabančia“ saule džiaugiasi daugybė poilsiautojų, tačiau tarp jų Klaipėdos jaunimo teatro narių turbūt nėra. Dalis trupės rengia vaikų vasaros stovyklą, kiti ruošiasi naujiems projektams. Viena ryškiausių teatro asmenybių – Donatas Želvys kartu su režisieriumi Valentinu Masalskiu repetuoja monospektaklį „Kontrabosas“ ir jau rudenį žada pristatyti premjerą.

VALENTINAS MASALSKIS: „SVARBIAUSIA – NUOLATINIS TROŠKULYS“

Su šiemet Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už pagrindinį vaidmenį gavusiu aktoriumi, režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Valentinu Masalskiu (g. 1954) kalbamės apie jo kasdienybę, nuolatinį vertybių ir požiūrio formavimąsi, apie jo gyvenimo mokytojus. V. Masalskio teigimu, mokytojo, jeigu jis tikras, joks mokinys negali aplenkti. Mokytojas išnyksta kitoje laiko dimensijoje. O spektaklis ar bet kuris kitas meno kūrinys turi prisibelsti į žiūrovo emocijas. Ar žiūrovas mokosi, priklauso nuo to, ką jis pats atsineša, ką jis pats per gyvenimą yra surinkęs… Tačiau svarbiausias ir neleidžiantis žmogui sustoti momentas yra nuolatinis troškulys, kada niekaip negali atsigerti iš vieno šaltinio ir nenustoji ieškoti.

DONATAS ŽELVYS: „AKTORYSTĖ MAN – KAIP MYLIMA ŽMONA!“

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje karaliauja teatras. Mūsų pašnekovas – Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys. Vaikinas drąsiai žengia aktorystės keliu, šiai veiklai atiduodamas visą save. Per 2015-uosius metus jaunasis kūrėjas sudalyvavo net apie 130 spektaklių bei pasirodymų! Apie aktorystę, kūrybą ir kasdienybę – pokalbis su Donatu.

KAROLINA KONTENYTĖ: „TEATRAS – TAI BŪDAS PERGYVENTI KASDIENYBĘ“

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė. Mūsų pašnekovė aktyviai dalyvauja teatriniame gyvenime bei siekia užsibrėžtų tikslų. Karolina žavi maksimalizmu, entuziazmu ir tikėjimu tuo, ką daro. Apie kūrybą, teatrą ir įdomią kasdienybę – pokalbis su jaunąja aktore.

Evelina Lozdovskaja: privalai būti sąžiningas sau ir savo profesijai

Aktorė Evelina Lozdovskaja tvirtina niekada nemaniusi, kad kada nors pasuks aktorystės keliu. Tačiau šiandien mergina neįsivaizduoja gyvenimo be vaidmenų, scenos, Jaunimo teatro ir Valentino Masalskio, palikusio joje gilų skerspjūvį.

Vidutinybių aikštė

Menkas, bailus prisitaikėlis žmogelis. Tokį neherojišką herojų spektaklyje „Didvyrių aikštė“ pagal Thomo Bernhardo pjesę vaidins Valentinas Masalskis. Jo mintys paskatino Viktoriją Vitkauskaitę prie šio personažo ir apskritai viso kūrinio grįžti dar kartą. Ir dar kartą.

EVELINA LOZDOVSKAJA: „PERSONAŽO IEŠKAU SAVO VIDUJE“

Evelina Lozdovskaja – jauna, veržli aktorė, savo talentu žavinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatro žiūrovus. Kiekvieno atliekamo personažo Evelina ieško savyje. Kiekvienas spektaklis jai yra ypatingas ir išskirtinis savo kūrybiniu procesu. Mūsų pašnekovė tikisi, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių lankysis teatre.

„Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje suburs ieškančius teatro menininkus

„Jauno teatro dienos“ – renginių ir susitikimų ciklas, kuriame skatinamas jaunųjų nevalstybinių profesionalių teatrų bendradarbiavimas, atskirų teatro disciplinų gilesnis suvokimas, šiuolaikinių teatro metodikų ir mokyklų taikymas.

  • klaipėdos jaunimo teatras
  • VšĮ „Klaipėdos jaunimo teatras“
    Įmonės kodas – 302811823
  • LT93 7300 0101 3572 9512
    Banko kodas – 73000
  • Bangų g. 5a,
    Klaipėda, LT91250
    Bangų g. 5a,
    Klaipėda, LT91250
X