Spektakliai šioje vietojėje

Kartais jautiesi negraži, kartais pasimetusi, kartais tampi tokia didelė, kad tavo ego netelpa kambaryje ir lubos tau per žemos, o sienos per arti. Kartais tu bėgi į save, bet tik nubėgusi pusę kelio supranti, kad bėgai – nuo savęs. Sustojusi tarp visų draugų, tėvų, giminių, vaikų, kolegų ir visuomenės lūkesčių atsisuki į save su klausimu: „kiek manęs yra manyje?“ Kiek galingos ir gražios telpa manyje? „Graži ir ta galinga” kviečia jus į naują programą „Mimozos ir sirenos” * pasitikti naują etapą kartu. Savo nerimą paleisime būgnų ritmu, kad vėl iš naujo sutiktume save - žavias, galingas ir laimingas, net jei kartais ir pasiklydusias, bet vis grįžtančias į save! * Mimoza – augalas, pasižymintis jautrumu, ypač išoriniam dirginimui. Mimozos žiedas pražysta žiemos pabaigoje ir reprezentuoja saulę, žymi virsmą, todėl laikomas džiaugsmo, pergalingo gyvenimo simboliu. Taip pat siejamas su slapta meile bei jautrumo temomis (kaip gedulo gestas). * Mimoza – šampanas ir apelsinų sultys aukštoje taurėje, elegantiškas kokteilis, skirtas šventiniams pusryčiams, atsipalaidavimui ir malonumui. * Sirena – mitinė būtybė, savo daina viliojusi plaukti į salas. Deja, gražių balsų vilionės dažnai pasibaigdavo sudaužytais laivais.

Kūrybinė komanda: aktorės Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė, Marija Žemaitytė, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, scenografė Rūta Venskutė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, garso režisierius Kipras Dominas

Rekomenduojama nuo 14 m.

Renginio metu prašome nefotografuoti ir nefilmuoti.

„Belaukiant Godo“ – Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis pagal žymiąją Samuelio Beketo absurdo pjesę. Vienintelis tikrai aiškus dalykas šioje Beketo istorijoje – laukimas. Pagrindiniai herojai Vladimiras ir Estragonas laukia pono Godo, kuriam nori užduoti keletą esminių klausimų ir paprašyti kai ko labai svarbaus. Tačiau laukti reikia taip ilgai, jog Vladimiras ir Estragonas galiausiai pamiršta, ko ir kodėl laukia. Belaukdami išganymo, jie supranta, kad nežino nei dėl ko nori būti išganyti, nei kas tas išganytojas, nei kaip atrodo tas išganymas. Tačiau tik laukimas ir tampa vienintele spektaklio herojų viltimi gyventi, nors laukimo beprasmybė ir virsta tragikomišku farsu. Spektaklis vyksta neapibrėžtoje, sapną primenančioje erdvėje. Čia laikas neturi „krantų“ – nėra jo pradžios ir pabaigos, neaišku, ar laikas eina pirmyn ar atgal, gal jis sustojęs, o gal sukasi ratu. Šis laiko ir erdvės neapibrėžtumas dar labiau sustiprina laukimo absurdiškumą, tačiau jo dėka žiūrovai patenka į siurrealistinį spektaklio pasaulį, kuriame kartu su jais klaidžioja ir Godo atsakymų laukia Vladimiras ir Estragonas. Režisierius: Paulius Pinigis Dramaturgas: Samuel Beckett Aktoriai: Simonas Lunevičius, Donatas Želvys, Aurimas Bareikis, Osvaldas Tokarevas, Laurynas Luotė Scenografė: Rūta Venskutė Kompozitorius: Kristupas Biržietis Šviesų dailininkas: Justas Bø Asistentė: Elzbieta Girkantaitė

Miestas prie jūros. Čia gyvena tie, kurie lieka ant kranto. Čia grįžta tie, kurie buvo jūroje. Iš čia išlydima į jūrą. Čia nuolatinis žmonių ir vandens judėjimas sukelia skersvėjus, kurie kiaurai perpučia galvas ir širdis. Iš jų išlaisvinti jausmai ir mintys šokdami pasklinda gatvėse. Šis spektaklis apie miestą prie upės, pusiau perskeltą Dangės – ant žemės nusileidusio dangaus ruoželio. Klaipėda dalijasi į seną ir naują, darbdavių ir darbininkų, kovotojų už išlikimą ir nugalėtojų be kovos. Šis spektaklis ir apie miestą prie uosto, dundančio geležinkeliu ir inkščiančiu kranais. Apie miestą be istorinės atminties ir su viena turtingiausių miestietiško gyvenimo istorijų Lietuvoje. Apie džiazo, teatro, grožio salonų, rekonstrukcijų, slaptų reikalų, išbandymų, prisiminimų, keistų žmonių, šokančių maišelių, šeimų, daugybės tautų miestą. Apie tuščias gatves ir miesto aprašymus, kuriuose nėra vietos žmonėms. Tai spektaklis apie žmones, čia atsidūrusius atsitiktinai ar savo noru. Apie tuos, iš kurių veido matosi, kad jie klaipėdiečiai, ir tuos, kurie čia atvažiavo trumpam ir liko. „Jūrinės šviesos“ – trečiasis kino ir teatro režisieriaus Jono Tertelio dokumentinis spektaklis, kuriame kūrėjas pasakoja subjektyvią, emocingą, neretai skaudžią miesto bendruomenių istoriją. Režisierius: Jonas Tertelis Kompozitorius: Martynas Bialobžeskis Scenografė ir kostiumų dailininkė: Guoda Jaruševičiūtė Dramaturgė: Kristina Steiblytė Šviesų dailininkas:Julius Kuršis Vaidina: Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Paulius Pinigis, Simas Lunevičius, Rugilė Latvėnaitė, Donatas Želvys. Spektaklyje naudojama stroboskopo efektai. Dėl to spektaklis yra nerekomenduojamas sergantiems epilepsija.

Kontroversiškas, intriguojantis ir pilnas sales prikviečiantis spektaklis „Kreicerio Sonata“. Nors Tolstojaus darbai skaičiuoja šimtą metų, klasikinės temos išlieka aktualios ir šiandien. Klasikinis ir kartu labai modernus Klaipėdos jaunimo teatro kūrinys kviečia pasinerti į šeimos santykių, lyčių lygybės, meilės, aistros ir smurto pasaulį. Vieni Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio sonata“ laiko geriausiu jo kūriniu, kiti priešingai, prieštarauja jo ten išsakytoms mintims. Skandalingame kūrinyje susipina aistringa meilė, pavydas bei visuomenės kritika. Traukinyje užsimezga pokalbis apie meilę, moterų padėtį, kylančius konfliktus šeimoje ir smurtą. Ilgai tylėjęs pakeleivis atsiveria apie savo nelaimingą santuoką. Jis vedė daug jaunesnę moterį, pakerėjusią jį savo jaunystės grožiu ir nekaltumu. Jiems gimė penki vaikai. Tačiau vyras nusivylęs meile ir santuoka, kadangi poros santykiuose daug rietenų, ginčų ir nesantaikos. Prisipažįsta, kad apimtas pavydo ir neapykantos dėl žmonos artimo bendravimo ir muzikavimo su smuikininku, ją nužudo. Savo žmoną nužudžiusio vyro išpažintį pasakoja rusų literatūros klasikas, rašytojas Levas Tolstojus apysakoje „Kreicerio sonata“. Balansuodamas tarp feminizmo ir neapykantos moterims, rašytojas paliečia ne vieną aktualią temą: šeimos santykiai, lyčių lygybė, meilė, aistra ir smurtas. Publikuota apysaka dėl išdėstomų minčių apie santuoką ir šeimos vertybes sukėlė tarptautinį skandalą – buvo uždrausta tiek Rusijoje, tiek JAV. „Kreicerio sonata“, žvelgianti į žmonių tarpusavio santykius, meilę, seksą, pavydą, paranoją, atgimsta Klaipėdos jaunimo teatro scenoje. Istorija vaizduoja konfliktą tarp seksualinio potraukio ir moralinių suvaržymų, iškelia klausimus, kurie dažnai nutylimi, į kuriuos nenorima ar negalima atsakyti. Inscenizacijos autorius/Režisierius: Valentinas Masalskis Aktoriai: Simonas Lunevičius, Vaiva Kvedaravičiūtė Scenografė: Renata Valčik Spektaklio konsultantas – šviesų dailininkas Julius Kuršis Trukmė: 1 val. 20 min.