Kas geriausiai padeda perprasti etnokultūrinio regiono portretą? Gal istorinė ir dokumentinė medžiaga, gal mitai ir liaudies išmintis, o gal interneto forumų archyvai ir politinių partijų programiniai šūkiai? Spektaklio „Žemaitėje” kūrybinė komanda visa tai apimantį meninį-istorinį tyrimą atliko tam, kad geriau suprastume, kas šiuolaikiniam Lietuvos gyventojui yra Žemaitija.
Kodėl ne koks kitas kraštas? Istorija rodo, kad būtent Žemaitija praeityje buvo autonomiškiausias regionas, turėjęs kunigaikštystės statusą. Mokslininkai tiria ir su kitais regionais lygina unikalų žemaičių paveldą, poetai eiliuoja žemaitiškai, tarmių metai skatina mus pažinti Lietuvių kalbą praturtinančius žemaičių šnektos lobynus, bet iki pat šių dienų yra žmonių, galvojančių, kad Žemaitijai derėtų pakartoti istoriją, atsiskirti ir tapti savarankiška valstybe... Žinoma, prieš tai žemaičiams reikėtų susitarti, kuri iš 4 regiono vėliavos versijų yra teisingiausia.
Atlikdami meninį tyrimą, spektaklio kūrėjai susidūrė su žemaičių liaudies meno meistrais ir folkloro puoselėtojais, kuriems sunku suprasti, kodėl šiuolaikinis vaikas nebenori groti birbyne.
„Žemaitėjes“ autoriai siūlo mintį, jog tam, kad ką nors norėtume išsaugoti, tausoti ir perduoti ateities kartoms, pirmiausia turime suprasti, kur slypi tų tradicijų vertė. Tam, kad etnografinės dainos ir šokiai neliktų tik vienkartiniu, egzotišku pasirodymu Dainų šventėje, o taptų neatsiejama kasdienybės, tautinio tapatumo dalimi, turime rasti naują būdą kalbėti apie savo praeitį.
„Jaučiame, kad mūsų kartos požiūris į tradicijas ir etnografiją labai skiriasi nuo tėvų ir senelių kartos. Mums kyla abejonių, ar viską reikia saugoti ir branginti, mums norisi tradicinius elementus kaip nors pritaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. To žemaitiško palikimo yra daug daugiau, nei tik kastinys ir unikali kalba, bet kiek jo pažįstame? Ar turėtume pasitenkinti tik tuo, kokį žemaičio portretą mums pristato „Dviračio žinios“?“, – klausia spektaklio bendraautorė Ieva Pakštytė.
Spektaklio-fantazijos dramaturginį pagrindą sustiprina Lietuvos istorikų, etnografų moksliniai tyrimai bei publikacijos apie Žemaitijos istoriją ir tradicijas, jų analizės gerokai praplečia mūsų žinias apie tai, kas yra Žemaitija. Tačiau ši istorinė informacija teatro scenoje įgaus mistiškas ir mitines formas, pereis per asmeninį jauno žmogaus patirčių filtrą. Fragmentiško, mozaikinio spektaklio kūrėjams svarbu ieškoti ir savojo santykio su vieta, kurioje gyvena – Žemaitija.
„Mano mama ir močiutė yra tikros žemaitės ir kalba žemaitiškai, bet pati užaugau ant rubežiaus – Šiauliuose, mano kasdienybėje žemaitiškos tradicijos nėra tokios gilios. Tuo tarpu Ieva užaugo Jonavoje, bet jau ilgą laiką gyvena Žemaitijoje. Mums įdomu ir svarbu analizuoti, kaip galėtume savo sąsajas su Žemaitija sustiprinti“, – svarsto spektaklio bendraautorė Rugilė Latvėnaitė.
Spektaklyje laukiami ne tik žemaičiai, bet ir aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ir mažlietuviai – aktualių klausimų ir netikėtų atradimų bus visiems.
Režisierius: Darius Rabašauskas,
Aktorės: Ieva Pakštytė ir Rugilė Latvėnaitė,
Scenografė: Rūta Venskutė,
Kompozitorius: Gytis Šimelionis.
𝑆𝑝𝑒𝑘𝑡𝑎𝑘𝑙𝑖𝑠 𝑦𝑟𝑎 𝑝𝑟𝑜𝑗𝑒𝑘𝑡𝑜 „𝐴𝑡𝑣𝑖𝑟𝑎 𝑏𝑒𝑛𝑑𝑟𝑢𝑜𝑚𝑒𝑛𝑒̇𝑠 𝑘𝑢̄𝑟𝑦𝑏𝑜𝑠 𝑒𝑟𝑑𝑣𝑒̇ 𝐾𝑢𝑙𝑖𝑢𝑜𝑠𝑒“ 𝑑𝑎𝑙𝑖𝑠. 𝑃𝑟𝑜𝑗𝑒𝑘𝑡𝑜 𝑖̨𝑔𝑦𝑣𝑒𝑛𝑑𝑖𝑛𝑖𝑚𝑎̨, 𝑝𝑎𝑔𝑎𝑙 𝑝𝑟𝑜𝑔𝑟𝑎𝑚𝑎̨ „𝐾𝑢𝑙𝑡𝑢̄𝑟𝑎“ 𝑓𝑖𝑛𝑎𝑛𝑠𝑢𝑜𝑗𝑎 𝐸𝑢𝑟𝑜𝑝𝑜𝑠 𝑒𝑘𝑜𝑛𝑜𝑚𝑖𝑛𝑒̇𝑠 𝑒𝑟𝑑𝑣𝑒̇𝑠 (𝐸𝐸𝐸) 𝑖𝑟 𝑁𝑜𝑟𝑣𝑒𝑔𝑖𝑗𝑜𝑠 𝑓𝑖𝑛𝑎𝑛𝑠𝑖𝑛𝑖𝑎𝑖 𝑚𝑒𝑐ℎ𝑎𝑛𝑖𝑧𝑚𝑎𝑖.
𝑃𝑟𝑜𝑗𝑒𝑘𝑡𝑜 𝑣𝑦𝑘𝑑𝑦𝑡𝑜𝑗𝑎𝑠: 𝑃𝑙𝑢𝑛𝑔𝑒̇𝑠 𝑟𝑎𝑗𝑜𝑛𝑜 𝐾𝑢𝑙𝑖𝑢̨ 𝑘𝑟𝑎𝑠̌𝑡𝑜 𝑏𝑒𝑛𝑑𝑟𝑢𝑜𝑚𝑒𝑛𝑒̇ „𝐴𝑙𝑎𝑛𝑡𝑎𝑠“.
𝑃𝑟𝑜𝑗𝑒𝑘𝑡𝑜 𝑝𝑎𝑟𝑛𝑒𝑟𝑖𝑎𝑖: 𝐾𝑢𝑙𝑖𝑢̨ 𝑘𝑢𝑙𝑡𝑢̄𝑟𝑜𝑠 𝑐𝑒𝑛𝑡𝑟𝑎𝑠, 𝐷𝑜𝑚𝑢𝑠 𝑎𝑙𝑏𝑎, 𝑇𝑎𝑠̌𝑘𝑜 𝑡𝑒𝑎𝑡𝑟𝑎𝑠, 𝐾𝑖𝑛𝑡𝑎𝑖 𝑎𝑟𝑡𝑠, 𝑀.𝐾. 𝐶̌𝑖𝑢𝑟𝑙𝑖𝑜𝑛𝑖𝑜 𝑛𝑎𝑚𝑎𝑖, 𝑀𝑎𝑛𝑜 𝑚𝑖𝑒𝑠𝑡𝑎𝑠 𝐾𝑙𝑎𝑖𝑝𝑒̇𝑑𝑎, 𝑂𝑝𝑒𝑟𝑎 𝑂𝑝𝑢𝑠, 𝐶𝑜𝑚𝑝𝑎𝑛𝑦 𝐵. 𝑉𝑎𝑙𝑖𝑒𝑛𝑡𝑒, 𝑃𝑙𝑢𝑛𝑔𝑒̇𝑠 𝑟𝑎𝑗𝑜𝑛𝑜 𝑠𝑎𝑣𝑖𝑣𝑎𝑙𝑑𝑦𝑏𝑒̇, 𝐾𝑙𝑎𝑖𝑝𝑒̇𝑑𝑜𝑠 𝑗𝑎𝑢𝑛𝑖𝑚𝑜 𝑡𝑒𝑎𝑡𝑟𝑎𝑠, 𝐾𝑢𝑙𝑖𝑢̨ 𝑔𝑖𝑚𝑛𝑎𝑧𝑖𝑗𝑎.
𝑆𝑝𝑒𝑘𝑡𝑎𝑘𝑙𝑖̨ 𝑡𝑎𝑖𝑝 𝑝𝑎𝑡 𝑟𝑒𝑚𝑖𝑎 𝐾𝑙𝑎𝑖𝑝𝑒̇𝑑𝑜𝑠 𝑚𝑖𝑒𝑠𝑡𝑜 𝑠𝑎𝑣𝑖𝑣𝑎𝑙𝑑𝑦𝑏𝑒̇ 𝑖𝑟 𝐿𝑖𝑒𝑡𝑢𝑣𝑜𝑠 𝑘𝑢𝑙𝑡𝑢̄𝑟𝑜𝑠 𝑡𝑎𝑟𝑦𝑏𝑎.
